S. Bubnys: „Lietuvos kredito unijų paslaugų lygis prilysta vakarietiškajam“

Asociacijos Lietuvos kredito unijos valdybos narys, vtarptautinės kompanijos  „AFC Consultants Internatonal GmbH“ vyriausias konsultantas Sigitas Bubnys, turintys per 16 metų patirties dirbant su Lietuvos bei kitų valstybių kredito unijomis, dalijasi įžvalgomis apie unijų veiklą tiek mūsų šalyje, tiek svetur.

Ar tiesa, kad Lietuvos kredito unijos – vienos iš aktyviausių kooperatyvų Baltijos šalyse? Kaip yra kitur?

Lietuvos kredito unijos yra vienas geriausių kooperacijos pavyzdžių ne tik Baltijos šalyse, bet ir toli už šio regiono ribų. Lietuvos gyventojams, gerai prisimenantiems tarybinius „kolchozus“ (sovietinių laikų kooperatyvus, kurie iš esmės buvo kooperatyvų parodija), nebuvo lengva persilaužti, tačiau jie greitai suprato kooperacijos naudą ir pagrindinį principą: kooperatyvas yra pačių narių nuosavybė, jis teikia paslaugas savo nariams už jų savikainą ir gaunamas pelnas atitenka kooperatyvo nariui, o ne pašaliniam asmeniui. Dėl šių priežasčių paslaugos kredito unijose yra pigesnės, o aptarnavimas – geresnis. Be to, Lietuvoje, vienintelėje iš Baltijos šalių, yra antro lygio finansinis kooperatyvas – Lietuvos centrinė kredito unija, užtikrinanti stabilią finansinę kredito unijų veiklą. Tai yra dideli pasiekimai. Nei viena Baltijos šalis negali pasigirti tokia pažanga.

Kita vertus, pažvelgus kiek toliau nei Baltijos šalys, rasime labai gerų finansinės kooperacijos pavyzdžių. Kredito unijų veikla sėkmingai vystoma Lenkijoje, Rumunijoje, Anglijoje bei Airijoje. Vakarų Europos šalyse, didėjant kredito unijų veiklos apimčiai, jos tapo kooperatiniais bankais. Kooperatiniai bankai Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kai kuriose kitose šalyse užima apie 30 proc. bankinių paslaugų rinkos, tuo dar kartą įrodydami kooperatinės bankininkystės pranašumus bei naudą.

Gal galite trumpai apžvelgti, kaip steigiasi ir gyvena finansiniai kooperatyvai kituose pasaulio kraštuose? Kuo jie panašūs ir skirtingi? Gal yra dalykų, kurių Lietuva galėtų pasimokyti iš užsienio finansų kooperatyvų, o gal – atvirkščiai: kažkas, ko pasimokyti užsienio kooperatyvai galėtų iš Lietuvos?

Pastebima, kad kooperatiniai judėjimai plečia savo veiklą, steigiamos naujos kredito unijos. Priežastys ganėtinai paprastos: mažai išsivysčiusiose šalyse bei atokiuose rajonuose bankai neteikia bankinių paslaugų dėl žemo pelningumo arba vengia dirbti su mažas pajamas turinčiais klientais – bankų paslaugos yra brangios ir ne visiems prieinamos. Finansiniai kooperatyvai užpildo šią nišą, tad jų veiklos mastai pastoviai ir stabiliai plečiasi. Kredito unijos vienija 200 mln. narių 101 pasaulio šalyje.

Verta paminėti, kad per 2008 metų pasaulinę ekonominę krizę būtent finansinių kooperatyvų sektorius nukentėjo mažiausiai. Praktiškai nei vienos šalies kredito unijų ar kooperatinių bankų judėjimui neprireikė valstybės paramos. Kita vertus, daugelio šalių, kuriose trūksta valstybinės priežiūros, kooperatinių judėjimų „rakštis“ – nepakankamai geras valdymas ir valdymo organų piktnaudžiavimas.

Pasauliui kovojant su skurdu ir siekiant finansuoti smulkų verslą mažai išsivysčiusiose šalyse, pastaruoju metu daug vilčių buvo siejama su mikrofinansų įstaigomis (tai – kreditavimo įmonė, ne kooperatyvas). Išsivysčiusių šalių Vystymo ir Plėtros Agentūros, Azijos Plėtros Bankas, Pasaulio Bankas bei kiti donorai rėmė mikrofinansų įstaigų steigimą bei teikė lėšas skolinimui, tačiau, mano nuomone, tai nedavė siekiamų rezultatų. Palūkanų normos šiose įstaigose yra aukštos ir nėra tinkamų mechanizmų jas mažinti, verslas skatinamas ir bankinės paslaugos teikiamos tankiau apgyvendintuose miestuose (dėl tų pačių pelningumo arba veiklos efektyvumo priežasčių), nepasiekiant nutolusių vietovių, kur poreikis bankinėms paslaugoms ir smulkaus verslo vystymui yra didžiausias. Be to, skirtingai nuo finansinių kooperatyvų, mikrofinansų įstaigos paprastai nepriima indėlių, tokiu būdu susidurdamos su finansinių resursų, skirtų skolinimui, problema. Kredito unijose šio tipo problemų mažiau, tad pastaruoju metu jos dažnai išstumia mikrofinansų įstaigas iš rinkos. Kita vertus, unijų veikla vystosi lėčiau dėl poreikio daugiau dirbti su nariais lėšų pritraukimo srityje.

Kaip jau buvo minėta, daugelio pasaulio šalių kredito kooperatyvų skiriamasis ir bendras bruožas yra tai, kad būdami savo „bankelio“ nariais ir savininkais, gyventojai turi galimybę gauti bankines paslaugas, be to, ženkliai pigiau. Kaip pavyzdį galiu pateikti naujai besikuriančių Tadžikijos kredito unijų veiklą. Mažuose kalnų kaimeliuose paskolos gauti iš principo neįmanoma: kalnais sukorus 30-50 km į didesnį miestą, banke teks mokėti 28-30 proc. metines palūkanas, mikrofinansų įstaigoje – nuo 36 iki 60 proc. Tad žmonės pradėjo steigti pirmąsias kredito unijas, kuriose paskolų palūkanų norma yra tik 20 proc., be to, galima ir taupyti.

Daugelio šalių kredito unijų veiklos spektras panašus: indelių priėmimo, paskolų išdavimo bei mokėjimų paslaugos. Teko detaliau susipažinti su atskirų šalių kredito unijų veikla – net vidinė dokumentacija yra panaši: strateginiai bei verslo planai, kreditavimo, apskaitos, rizikos valdymo politikos, vidaus kontrolės tvarka, valdymo organų bei darbuotojų darbo reglamentai. Žinoma, ženkliai skiriasi šių dokumentų kokybė. Nemaža dalis kredito unijų stengiasi kompiuterizuoti savo veiklą, tačiau atokesniuose Afrikos bei Azijos kampeliuose, kuriuose nėra nei kvalifikuotų žmonių, nei elektros energijos, viskas tvarkoma žymiai paprasčiau. Geriausiu atveju kiemo kampe nustatytomis valandomis burzgia dyzelinis elektros generatorius (ir tai unijoms yra brangu), dažnai buhalterė su sąsiuviniu klientus aptarnauja lauko sąlygomis, po šiaudais dengta atvira pašiūre. Kaip supratote, kalba eina apie mažuose kaimeliuose veikiančias unijas ar jų filialus, miestuose bei išsivysčiusiose šalyse situacija yra visai kita. Nepamirškime, kad dėl didelio gyventojų skaičiaus Azijos bei Afrikos šalyse kredito unijų narių skaičius būna didelis – dažnai 10-20 narių turinti unija laikoma maža, o paprastai narių skaičius gali siekti ir 50-100 tūkstančių.

Svarbu tai, kad dažnu atveju paskolų portfelio kokybė besivystančių šalių kredito unijose būna pakankamai gera, vėluojančių paskolų portfelis paprastai nesiekia 5 proc. (žinoma, šis skaičius apibendrintas), kredito unijų nariai sąžiningai grąžina paskolas. Tai reiškia, kad unijų paskolų vadybininkai gerai atlieka savo darbą ir tinkamai įvertina narių galimybes skolintis. Kita vertus, darbo efektyvumas daugelyje Afrikos bei Azijos šalių yra ženkliai mažesnis. Jei Lietuvos kredito unijose dirba 500 darbuotojų, tai Ganoje ar Nigerijoje, esant tokiems patiems skaičiams, dirbtų kokių 10 tūkst.

Nors unijų veikla ir paslaugos yra ganėtinai vienodos daugelyje pasaulio šalių, yra nemažai dalykų, kurių galima vieniems iš kitų pasimokyti.

Lietuvos kredito unijų sėkmės garantas yra tinkama įstatyminė bazė, tinkama priežiūra, valstybinis indėlių draudimas, standartizacija ir stipraus unijų centro – ALKU bei LCKU – buvimas. Nesant tinkamo veiklos reglamentavimo, daugelio įvairių šalių kredito unijų veikla yra ribota. Nesant tinkamos centrinio banko priežiūros, įsivyrauja piktnaudžiavimo atvejai: tuo naudojasi tiek unijų vadovai, tiek ir paprasti darbuotojai. Lietuvos kredito unijoms pavyksta teikti modernias bankines paslaugas ir konkuruoti su stipriais užsienio komerciniais bankais dėl unijų veiklos, dokumentų, procesų ir informacinių technologijų standartizavimo. Manau, daugeliui skaitytojų yra žinoma, kad visos Lietuvos kredito unijos, priklausančios LCKU bei ALKU, naudoja tas pačias IT bei dokumentų sistemas, kas leidžia dešimtis kartų sumažinti unijų veiklos išlaidas ir sudaryti sąlygas tokių paslaugų kaip mokėjimo kortelės, internetinė bankininkystė, mokėjimai, diegimui. To mums gali pavydėti visos buvusios Rytų Europos ir postsovietinės Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos salių unijos. Išskyrus Lenkiją, Vietnamą bei išsivysčiusias Europos šalis, visos kitos vargsta su aibe tarpusavyje nesuderinamų dokumentų bei kompiuterines apskaitos sistemų. Neabejotinas Lietuvos pliusas – Finansinio unijų centro LCKU buvimas – to reikėtų pasimokyti daugeliui šalių. Centro buvimas leidžia papildomai pritraukti lėšų, padėti unijoms susidūrus su likvidumo, mokumo problemomis, modernių paslaugų vystymu.

Kita vertus, Lietuvos kredito unijos taip pat gali daug ko pasimokyti iš kaimyninių bei tolimesnių šalių. Visu pirma – sėkmingiausiai veikia tie kredito unijų judėjimai, kuriuose yra vienas koordinuojantis centras (kredito unijų asociacija, centrinė kredito unija arba abi kartu). Kai yra kelios asociacijos (Lietuvos ir kai kurių kitų šalių atvejais), atsiranda sektoriaus nekoordinuotumas bei konfrontacija, kas lemia kredito unijų plėtros bei veiklos efektyvumo mažėjimą, tarpusavio nesutarimus. Be to, daugelyje pasaulio šalių išskirtinai visos kredito unijos priklauso kredito unijų asociacijai, dažnai to reikalauja net ir centriniai šalių bankai. Šiais dviem požiūriais Lietuva atsilieka ne tik nuo tokių išsivysčiusių judėjimų kaip Kanados Desjardins, Vokietijos Volksbanken, Olandijos Rabobank, bet ir nuo Lenkijos SKOK bei daugelio Afrikos bei Azijos šalių.

Kokioje valstybėje finansų kooperatyvai jums patiko/ patinka labiausiai? Kodėl?

Lietuvoje! Lietuvos kredito unijose teikiamas labai platus paslaugų spektras už geresnę nei bankuose kainą: įvairių rūšių indėliai, paskolos, tarptautinės debetinės ir kreditinės mokėjimo kortelės, internetinė bankininkystė, tarptautiniai ir vietiniai mokėjimai, galimybė susimokėti komunalinius mokesčius. Kredito unijų narių indėliai drausti valstybiniame indėlių draudimo fonde, priežiūrą užtikrina Lietuvos Bankas. Lietuvos Centrinė kredito unija, kartu su Asociacija Lietuvos Kredito unijos, valdo likvidumo bei stabilizacijos fondus, kurie užtikrina kredito unijų veiklos stabilumą, tinkamai vysto IT sistemas, kuria naujus produktus, teikia konsultacijas unijoms ir jas tinkamai atstovauja. Toki išsivystymą ir paslaugų lygį galima rasti tik Vakarų Europos valstybėse, Kanadoje, iš dalies – Amerikoje, tačiau jiems tai truko apie 100 metų, o Lietuvai – viso labo 20 m.

Kita vertus, man labai patinka Šri Lankos kredito unijų SANASA judėjimas. Kaip ir Lietuvoje, jų sukurta labai stipri koordinavimo struktūra: asociacija, centrinis unijų bankas, mokymų centras, draudimo bendrovė, net – turizmo agentūra, todėl nariai gauna platų paslaugų spektrą, o standartizacija sudaro sąlygas mažinti paslaugų kainas bei diegti naujas paslaugas.

Padedate įsitvirtinti finansų kooperatyvams skirtingose šalyse. Kaip Jums sekasi? Kokia šalis šiandieną Jums – iššūkis?

Po daugiau nei 16 metų darbo vystant Lietuvos kredito unijų judėjimą, 2011 metais pradėjau dirbti projektų vadovu ir vyr. konsultantu Vokietijos tarptautinėje konsultacinėje kompanijoje „AFC Consultants International GmbH“. Specializuojuosi kredito unijų, mikrofinansų, kooperatinių bankų, priežiūros bei antro lygio organizacijų (asociacijos, centrinės finansinės institucijos ir pan.) srityje, tačiau dažnai tenka dirbti ir mokėjimų, mobilios bankininkystės, energijos efektyvumo bei kitose veiklos srityse daugelyje šalių.

Vietname, vienoje mano mėgstamiausių šalių, 2012 m. sukūrėme kredito unijų inspektavimo metodiką bei apmokėme 300 Vietnamo Centrinio Banko darbuotojų. Taip pat ruošiame mokymų medžiagą ir vykdome Centrinio Banko bei mikrofinansų įstaigų darbuotojų mokymus inspektavimo, rizikų valdymo, finansinės analizės, produktų kūrimo, marketingo srityje. Ši šalis ypatinga tuo, kad savo kursą sukdama rinkos ekonomikos link, vis dar yra labai priklausoma nuo Komunistų partijos: kiekvienas, net mažai lemiantis sprendimas, turi būti atitinkamai derinamas. Labai panašų projektą pastaruoju metu vykdau Tunise, kur Tuniso Mikrofinansų įstaigų priežiūros tarnybai padedame mikrofinansų įstaigų priežiūros bei licencijavimo srityje, rekomenduojame dėl šių įstaigų teikiamas atskaitomybes.

Nepale dirbant kartu su Nepalo Centriniu banku bei Azijos Plėtros banku buvau atsakingas už bankinių paslaugų teikimo kalnuotose vietovėse strategiją, šiais metais Nepalo Kooperatyvų ministerijai paruošėme kooperatyvų sektoriaus plėtros rekomendacijas.

Pastaruoju metu tenka dažnai lankytis Tadžikijoje, kur padedu žengti pirmuosius žingsnius besikuriančioms kredito unijoms ir kurti smulkaus verslo vystymo fondą mikrofinansų kredito įstaigoms.

Vienas įdomesnių projektų, ties kuriuo dirbau trejus metus, vyko Ganoje. Joje prieš mums pradedant darbą buvo įdiegtos biometrinės mokėjimo kortelės, siekiant, kad jos būtų naudojamos visoje šalyje ir ypatingai – nutolusiuose rajonuose, kur nėra teikiamos bankinės paslaugos. Kortelių ypatumas yra kliento identifikacija pagal piršto antspaudus – parašas ar PIN kodas šiuo atveju operacijai atlikti nereikalingi. Kortelių sistema buvo įdiegta, tačiau praktiškai nebuvo bankomatų bei terminalų, kuriuose kortelė būtų aptarnaujama, nebuvo sutarčių su degalinėmis, parduotuvėmis, gyventojai ir Ganos bankai nedaug težinojo apie šio tipo korteles, o pastarieji nebuvo sujungti į tarpusavio kliringo sistemą. Tad mūsų darbas buvo išspręsti visas šias problemas.

Egzotiškiausia šalis, kurioje tenka dirbti, yra Papua Naujoji Gvinėja – vien skrydis į ją trunka beveik 2 paras. Kartu su Azijos Plėtros banku ir Papua Naujosios Gvinėjos Centriniu banku ten kuriame Smulkaus Verslo Garantijų Fondą. Šalyje be galo graži gamta, nuostabūs žydri paplūdimiai, gyvena beveik 800 tautų ir genčių, kalbančių 800 kalbų, tad Papua Naujoji Gvinėja traukia lingvistikos tyrinėtojus. Deja, turizmas šalyje nėra išvystytas dėl be galo didelio nusikalstamumo lygio: apie ginkluotus plėšimus gatvėse naktį, o dažnai – ir dieną vietinėje spaudoje net nerašo, nes tai – pernelyg įprasta.

Kalbant apie iššūkius: regioninis projektas, apimantis Egiptą, Jordaniją, Palestiną, Iraką ir Jemeną yra pats sudėtingiausias dėl papročių, tradicijų bei šiose šalyse susidariusios politinės situacijos. Egipte padedu regioninei mikrofinansų asociacijai Sanabel (dirbančiai su aukščiau minėtomis šalimis bei Maroku, Tunisu, Libanu, Sudanu) vykdant jos veiklą Jordanijoje, Palestinoje, Irake. Su vietinėmis mikrofinansų asociacijomis ruošėme strateginį bei verslo planus. Norint pasiekti tam tikrų pokyčių, reikia laiko ir kantrybės. Arabų šalių atstovai yra pragmatiški, tad rekomendacijos ir sprendimai turi būti be galo gerai argumentuoti, nors ir tai pradžioje nieko nereiškia – dirbdamas turi įgauti pasitikėjimą, kreipti dėmesį į politinę situaciją (jos nekomentuodamas)... Tik taip pavyksta pasiekti rezultatų. Kita vertus, Tolimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalys yra be galo svetingos, kur svečiui rodoma didelė pagarba.

Apmaudu, kad tokias šalis kaip Egiptas, Palestina, Irakas bei Jemenas krečia politiniai neramumai bei karai, o mums dažnai tenka dirbti ir tokiomis sąlygomis. Ruošiantis mano kelionei į Iraką, Irako kolegoms buvo patogiau, kad atvykčiau dirbti į Bagdadą. Pavojingiausi Bagdade yra pervažiavimai – saugiausia važiuoti tanketėmis ar kita karo technika, bet tai brangu: 5 km kelionė iš oro uosto į viešbutį kainuoja 500-700 dolerių. Kitas variantas – aerouoste mane aprengti vietiniais drabužiais, susukti turbaną virs galvos ir vežti kuo paprastesniu apdulkėjusiu automobiliu, kuris niekam nekeltų įtarimų. Tačiau, įvertinę mano veido bruožus ir apkūnumą jie nusprendė, kad su apranga nieko nebus – į vietinį panašus netapsiu, tad strateginio planavimo sesiją perkėlė į Erbilį, kuris 2014 kovo mėn. buvo gana saugi vieta – dažnai pats vienas, be niekieno palydos, po šį miestą važinėjau. Šiuo metu ir Erbilyje situacija pasikeitė, saugumas ženkliai sumažėjo.

Trejus metus dirbu ir pastoviai lankausi Egipte, tad savo akimis mačiau „Arabų pavasario“ revoliuciją bei jos pasekmes. Nors sulaukdavau nemažai skambučių iš darbdavių, artimųjų bei draugų, demonstracijos, susišaudymai bei sprogdinimai Tahriro aikštėje bei kitose vietose tiesioginės grėsmės nekėlė. Mieste saugiai važinėjau darbo reikalais – svarbiausia buvo žinoti, kuriose vietose vyksta neramumai (atitinkamos saugumo tarnybos visada suteikdavo šią informaciją) ir tas vietas aplenkti. Turistai bei užsieniečiai Egipte visada buvo laukiami dėl atvežamų pinigų, tad jų paprastai niekas neliesdavo. Daugiau nepatogumų kėlė komendanto valanda. Vienu metu ji galiojo nuo 17 val. vakaro iki 8 val. ryto, vėliau buvo sutrumpinta, bet visada buvo labai sudėtinga vykti iš oro uosto ir į oro uostą, nes taksi tokiu laiku vežti atsisakydavo, be to, tekdavo pereiti daugybę patikros punktų, dažnai pagrindiniai keliai nakčiai būdavo tiesiog uždaromi, tad niekada nebūdavai tikras – spėsi į lėktuvą ar ne...